- kukulis
- 1 kukùlis sm. (2), kukulỹs (3b) 1. kul. apvalus tarkuotų bulvių ar miltų tešlos gumulys, gružulis; virtinis; paplotėlis; maltos mėsos, žuvies ir kt. rutuliukas: Kukuliaĩ būna miltiniai, roputiniai, kruopiniai Šlu. Pietums išvirė kukulių ir kleckynės Krkl. Roputės šįmet užaugo didelės kaip kukùliai Skr. Tavo vaikas toks riebus, rundinas kaip kukùlis Skr. Trumpas, storas kaip kukulis KlvrŽ. Ar mano ne akys, ar ne kukùliai? JD381. Kukuliukùs verda iš vienos tarkės Klvr. Pritarkuok bulvių, tai šiandie virsim kukùlių Pns. Kas ryts kukuliai, antpiet gružuliai (d.) Nm. | Mėsos kukulỹs KI693. Sriuba su mėsos kukuliais rš. Žuvies kukuliai drebučiuose rš. Baltos duonos riekeles apdėti raudonais ikrais ir viršų papuošti sviestiniais kukuliukais rš. Jautienos kukuliai (tefteliai) rš. 2. prk. mažas žmogus, gyvulys, daiktas: Būdavo, atsiguls jis, trečios klasės kukulis, ir galvoja P.Cvir. Parsivežė visai kukuliukùs (vaikus), paskiau užaugo Rm. Valgyk, mano kukulėli! rš. Mūsų kiaulė atvedė tokius gražius baltus devynius kukuliùs Žmt. Tai ką čia parvežėt tokį kukuliùką! (apie mažą vežimą) Škn.
Dictionary of the Lithuanian Language.